Kalvos, miškai ir įspūdingas kalvagūbrį apjuosiantis, vingiuotas Nemuno slėnis – tarytum mažoji Šveicarija! Šios pasakiškos gamtos apsuptyje įsikūrusi Vilkija. Nors miestas nedidelis, jis apipintas legendomis, mena turtingą istoriją, atveria įspūdingą kraštovaizdį ir supažindina su unikalia architektūra.

Keliaudamas kalvotu keliu į Vilkiją nebežinai, kur pirma pasisukti. Dešinėje stūkso įspūdingas lapuočių miškas, kairėje driekiasi svajingi Nemuno vingiai. Šio miesto savitumą lėmė besikeičianti Nemuno vaga, dėl kurios miestas kilo į šlaitą. Pasiekus kalvos viršūnę, akis pradžiugina nuostabi architektūros visuma. Nuo 1973 m. Vilkija įtraukta į vietos reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. Šio miesto grožį ir saugomą paveldą galime išvysti vaikštinėdami ypatingomis Vilkijos gatvėmis: Vydūno alėja, kuri yra viena seniausių mieste, taip pat Kalnų gatve, susiformavusia dar tik kuriantis šiai gyvenvietei.

Vilkija – senas miestas, kurio turtinga istorija siekia XIV a. Per šį miestą ėjo tiek sausumos, tiek vandens prekybos keliai, kurie skatino jį augti. 1450 m. Gdansko pirklių dokumentuose Vilkija paminėta kaip pirmoji lietuvių muitinė prie Nemuno. Į Lietuvą buvo gabenamas šilkas, druska, gelumbė, o iš mūsų krašto išplukdoma mediena, vaškas, kailiai, oda ir linų pluoštai. Po Žalgirio mūšio čia pastatytas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, o 1486 m. Vilkija tapo valsčiaus centru.

Pirmieji atvykėlius pasitinka neogotikinės Šv. Jurgio bažnyčios raudonų plytų bokštai. "Dievo namai turi rodyti kelią dangun", – tai pirmojo Vilkijos kunigo Butkaus žodžiai, kurie ištarti pradedant statyti naują mūrinę bažnyčią ir kuriuos ištesėjo jo įpėdiniai. Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus šeimininkai svečius kviečia apžiūrėti čia saugomo etnografinio lobio: 7 000 dainų dainyno, 2 000 melodijų rinkinio, 70 000 senųjų lietuviškų žodžių žodyno ir galybės kitų eksponatų. Galiausiai iš miestelio lankytojus išlydi ir per Nemuną perkelia motorinis keltas "Vilkynė".

Sakoma, kad, apylinkių gyventojams už Nemuno išgirdus staugiančių vilkų gaują, ta vietovė pavadinta Vilkija. Įdomu, ar vilkijiečiai dar išgirsta šių gyvūnų kaukimą? Gal ir ne, tačiau jie tikrai pasimėgaudami vaikšto istorinėmis gatvėmis ir žvelgia į nuostabius architektūros paminklus.