Kiekvienas važiuojantis paneriu Verkių gatve atkreipia dėmesį į bažnyčią, savo kuorais puošiančią Neries slėnį. Jos bokštai regimi nuo Verkių kalno iš jame esančios regyklos, taip pat ir nuo Valakampių pusės. Turbūt retas žino apie barokinį Trinapolio bažnyčios ir į jos šoną galu atsirėmusio vienuolyno ansamblį, stovintį prie Neries, šalia giliu slėniuku garmančio Baltupio (Cedrono) upelio.

Dviejų bokštų bažnyčia turi penkis altorius. Turtingo interjero erdvė - vientisa, aukšta. Senasis sienų dekoras paslėptas po storu tinko sluoksniu. Vienuolynas yra dviejų aukštų su kryžminiais ir cilindriniais skliautais. Juos puošusias tapytas dekoracijas vėliau padengė tinkas. Trinapolio ansamblį iš šiaurinės ir rytinės pusės juosia ramstinė netinkuotų akmenų mūro siena ir arka su paminkline akmens plokšte. Į šventorių veda akmeniniai laiptai. Trinapolio bažnyčią ir vienuolyną (antrąjį Vilniuje) 1695 m. įkūrė vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis. Tada buvo pastatyti pirmieji mediniai pastatai. Vėlyvojo baroko stiliaus mūrinė bažnyčia iškilo 18 a. viduryje, o jos bokštai užbaigti tik 1772 m. Vėliau ji buvo ne kartą restauruojama, keičiama.

1832 m., Trinapolio kompleksą atidavus Lietuvos stačiatikių metropolitui, vienuolyne įkurta metropolito vasaros rezidencija, o bažnyčios vidus pertvarkytas ir pritaikytas cerkvei. Po pirmojo pasaulinio karo bažnyčia buvo grąžinta katalikams. 1918 m. vienuolyne įsteigta našlaičių ir senelių prieglauda, atidaryta lietuvių mokykla. 1926 m. vienuolynas vėl tapo arkivyskupo vasaros rezidencija. Po antrojo pasaulinio karo bažnyčioje ir vienuolyne, juos nacionalizavus, buvo įrengta ligoninė, vėliau - turistinė bazė.