Didis autorius, kuris savo aistrą – skulptūrą – visomis išgalėmis stengėsi įskiepyti Lietuvoje. Tai – vienas žymiausių lietuvių XX a. pirmosios pusės skulptorių, paminklinės skulptūros kūrėjas Vincas Grybas.

Dar būdamas piemenuku, jis pradėjo drožti medį tetos padovanotu peiliuku. Jį, drožinėjantį pievoje, pastebėjo kaimynas – Zyplių dvaro savininkas grafas Tomas Potockis – ir pažadėjo padėti jaunajam talentui. Taip būsimasis kūrėjas atsidūrė Varšuvoje. Skulptoriaus amato link beveik 10 metų jį vedė akademinės krypties skulptorius Pijus Velionskis. Vėliau V. Grybas studijavo Kauno meno mokykloje, o sulaukęs 35-erių tapo pirmuoju Lietuvos meno stipendiatu ir išvyko į pasaulio meno sostinę – Paryžių. Būtent čia, įstojo į vieno žymiausių prancūzų skulptorių Emilio Antuano Burdelio privačią meno akademiją. Burdelis mokė, kad puikiai skulptūrai sukurti reikia trijų menininkų savybių: architekto, kad tinkamai suprojektuotų kūrinį, tapytojo, kad paskirstytų šviesokaitą, ir juvelyro, kad tobulai iškaltų detales. Baigęs trejus metus trukusias studijas, V. Grybas leidosi į kelionę po gražiausius Italijos, Šveicarijos, Čekoslovakijos ir Vokietijos miestus. Turėdamas galimybę pasirinkti bet kurią šalį kurti, į jauną laisvą tėvynę Lietuvą jis skubėjo grįžti tikėdamas, kad ją padarys tokią pat gražią, kokie gražūs yra jo matyti miestai.

V. Grybas 1928 m. grįžo į Lietuvą ir apsistojo buvusio Jurbarko dvaro urėdo kontoroje. Čia, praėjus keleriems metams jis įsirengė gyvenamąjį namą, skulptūros dirbtuvę ir gipso liejyklą. Paminklų užsakovai dažniausiai būdavo specialiai susikūrę paminklų statybos komitetai, kurie rinkdavo pinigus būsimiems paminklams. Menininką išgarsino jo pirmieji paminklai Simonui Daukantui ir Vytautui Didžiajam, tačiau pripažinimas buvo tik viena medalio pusė. Surinktų pinigų dažniausiai užtekdavo tik medžiagų kaštams padengti, ką ten kalbėti apie samdymą pagalbininkų ar gerą uždarbį kūrėjui. Skulptorius skendo vis didesnėse skolose ir gyveno nuolatinėje baimėje bei skausme.

Kaip pats V. Grybas rašė, "kiek bėgiojimo, kiek laiko gaišaties, kiek rūpesčių ir nervų gadinimo, kiek praverktų naktų, jeigu ne šeima, viską būčiau metęs ir išėjęs sau, kur akys mato". Niekas negali nuneigti V. Grybo skulptoriaus talento. Jo kūrybinis palikimas yra vertinamas ir aukštinamas. Jurbarke, namuose, kur menininkas gyveno ir kūrė, dabar veikia jo vardu pavadintas memorialinis muziejus, pasakojantis apie įdomų ir dramatišką šio skulptoriaus gyvenimą.