Pajūrio regioninis parkas – palyginti trumpa žemyninio pajūrio atkarpa tarp Klaipėdos ir Palangos, paskutinis žemyninio pajūrio ruožas, kur dar liko natūralios gamtos, kur tebeperi gervės ir jūriniai ereliai. Parkas traukia žmones smėlėtais paplūdimiais ties Kukuliškių kaimu, Karkle bei Nemirseta. Šalia pajūriui įprastų smėlėtų kopų, poilsiui svarbių pušynų čia driekiasi ir natūralios pajūrio smiltpievės. Pušynus paįvairina lapuočių miškai, šlapi juodalksnynai, Šaipių pelkė.

Pajūrio kraštovaizdis parke išsiskiria dėl tiesiai į jūrą besileidžiančio Olandų kepurės kalno skardžio, riedulyno bei dviejų arčiausiai jūros esančių ežerų – Kalotės ir Plocio (Plazės).

Smėlėtose pajūrio kopose augmenija išskirtinė: čia gausu tik smiltpieves mėgstančių augalų rūšių, kai kurios jų nyksta ir yra saugomos Europos mastu. Paukščių žiemovietėje jūroje žiemos metu susirenka per 10 000 paukščių, o jūros pakrante driekiasi paukščių migracijos kelias.

Pajūrio regioniniame parke išliko paskutinė nesugriauta XIX a. pab. vokiečių statyta laivų gelbėjimo stotis.

Šioje pajūrio dalyje, kaip ir kitur Mažojoje Lietuvoje, išsaugota mažai mitologijos, legendų, tautosakos. Šis kraštas išsiskyrė griežtai praktikuojama krikščionybe, todėl su pagonybe labiau siejamiems atributams vietos neliko. Tačiau čia išliko itin senas verslas – gintaro gaudymas graibštais.