1870-1890 m. Vokietijos gelbėjimo bendrovė pastatė laivų gelbėjimo stotis Nidoje, Juodkrantėje, Kopgalyje, Bomelio Vitėje (dabar Klaipėdos dalis), Melnragėje, Karkelbeck (Karklėje) ir Nemirsetoje. Šiuo metu išlikusi tik Nemirsetoje. 

Jų paskirtis buvo gelbėti ant seklumos užplaukusių laivų įgulas. Stočių įgulas sudarė 2 vyresni ir apie 20 gelbėtojų - vietinių žvejų. Visi jie buvo savanoriai, dirbę be atlygio, tik išskirtiniais atvejais gaudavę premijas. Buvo gelbėtojų vežimai, prie kurių pritvirtinamos specialios valtys. Vežimas buvo įstumiamas į jūrą, kur specialiomis konstrukcijomis į vandenį nuleisdavo valtį ir plaukdavoo prie nelaimės ištiktų laivų.