Varnių regioninis parkas – Žemaitijos širdis, baltiškosios kultūros lopšys, kur stūkso aukščiausias Žemaitijos kalnas Medvėgalis ir kalnų karalienė Šatrija. Šiame aukščiausiame Žemaitijos kalvyne, buvusių prieledyninių ežerų vietoje, plyti tarpkalvinės pelkės, drėkinamos kritulių. Vanduo iš aklinų daubų nedidelėmis srovelėmis leidžiasi į žemesnes daubas, susilieja – gimsta upeliukai. Šioje milžiniškoje kalvotoje kuproje yra visų didžiausių Žemaitijos upių versmės, jų aukštupiai. Čia pradžią gauna Kražantė, Akmena, Venta, Minija, Virvytė. Sietuvos upės pelkynuose slepiasi senovinis slaptas akmenimis grįstas kelias per pelkes – kūlgrinda.

Varnių regioninio parko kraštovaizdžiui savitumo suteikia ir išskirtiniai ežerai, kurių vienas – Lūkstas – garsėja į krantą išmetamu gintaru, taip pat daugybė pelkių, pasižyminčių didele biologine įvairove, bei ledynmečių paliktos keiminių plokščiakalvių kepurės, nuo kurių atsiskleidžia Žemaitijos kraštovaizdžio grožis.

Parke pėsčiomis, dviračiu ir automobiliu galima keliauti nuo vieno piliakalnio prie kito, nuo vienos kalvos prie kitos: Bilionių, Aukštagirės, Medvėgalio, Girgždūtės, Moteraičio, Sprūdės, Žąsūgalos, Šatrijos ir t. t. Nuo jų atsiveria puikus Žemaičių kalvyno su miškais, pelkėmis ir ežerais bei žvilgančiais bažnyčių bokštais kraštovaizdis.