Vilkijoje, Lietuvos Alpėmis vadinamame mieste Kauno rajone, slypi dideli turtai. Tai – tautosakininko Antano Juškos surinktas etnografinis palikimas. Jis iki šiol saugomas Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje. 300 metų menantis pastatas anksčiau atstojo stogą bažnyčios tarnams, buvo užuovėja garsiems Lietuvos veikėjams, o šiandien yra kultūros židinys ir gyvas istorijos metraštis.

1864 m. į Vilkiją kunigauti atvyko ir klebonijoje, dabartiniame etninės kultūros muziejuje, įsikūrė kunigas A. Juška. Jis mylėjo lietuvišką žodį ir dainas. Gyvenant "Juškynėje" visas jo kambarys buvo apraišiotas virvelėmis, ant kurių kabėjo lietuviški žodžiai, vėliau nugulę į lenkų–lietuvių ir latvių–lietuvių–lenkų žodynus bei elementorių "Abecela". Lietuvių liaudies muzika kunigą Antaną buvo tiesiog pakerėjusi. Jis užrašė per 7 000 dainų ir 2 000 melodijų, o Vilkijoje netgi rengė rinkimus: mergina storiausiomis kasomis, padainavusi gražiausią dainą, sušokusi linksmiausią šokį ir pigiausiai pagaminusi skaniausią patiekalą, buvo tituluojama dainų karaliene.

Kaip ir brolis, J. Juška jautė begalinę meilę lietuvių kalbai ir savo darbus dedikavo jai. 1861 m. jis išleido svarbų mokslo darbą "Kalbos lietuviško liežuvio ir lietuviškas statrašymas arba ortograpija", kuriame detaliau klasifikavo lietuvių tarmes ir nagrinėjo gimtosios kalbos rašybą. Būtent jis pasiūlė naudoti š, č, v raides vietoj sz, cz ir w. Jonas Juška taip pat prisidėjo prie brolio dainų rinkinio rengimo ir lietuvių kalbos žodyno redagavimo.

"Brolių Juškų atminimas neišnyks, kol gyvuos lietuvių tauta, kol egzistuos mokslininkai, besidomintys jų dvasinio ir visuomeninio gyvenimo reiškiniais", – yra pasakęs lenkų kalbininkas, brolių Juškų globėjas Janas Boduenas de Kurtenė. Etninės kultūros dvasią toliau puoselėja ir brolių atminimą saugo Juškų muziejaus įkūrėjas Arūnas Sniečkus ir jo šeima. Autentika alsuojančiame muziejaus pastate daug kas padaryta be atlygio – tik iš meilės ir didžiulio noro išsaugoti praeities turtus ateities kartoms. Šioje unikalioje vietoje lankytojai eksponatus gali paliesti, paminėti kalendorines šventes ir savu kailiu išbandyti senąsias tradicijas.