Ten, kur į Skroblų įteka Duburių upelis, atokiai įsikūręs etnografinis Dubininko kaimelis. Čia nepavyks atvykti nei traukiniu, nei autobusu, o likę 6 vietiniai kaimo gyventojai keliauja tik dviračiais. Jie pragyvena rinkdami grybus ir uogas. Šiltuoju metų laiku ši miškų, upelių ir ežerų idilė atgyja – Dubininkas prisipildo šiomis gėrybėmis trokštančių pasidžiaugti vasarotojų.

Kaimas padrikasis su gatvinio kaimo bruožais. Tokio plano kaimų Lietuvoje mažai. Sodybos išsidėsčiusios aplink stačiakampio plano aikštę, į kurią sueina 4 gatvės. Iki šiol žinomuose istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą Dubininko kaimo vardas minimas 1742 – 1748 m. sudarytose Merkinės parapijos metrikų knygose. Jose nurodoma, kad kaime gimė tik vienas žmogus. Matyt, tuo laiku kaimas dar tik buvo pradėjęs kurtis. Remiantis minėtais dokumentais kaimas susikūrė tarp 1738 ir 1742 m.