Žvejyba Pamario kraštui visuomet buvo ne tik pagrindinis verslas, bet ir gyvenimo būdas. Ar įsivaizduojate, kokia buvo eilinė žvejo diena? Kaip atrodė jo namai? Persikelti šimtu metų atgal galite nuvykę į Nidą. Ant Kuršių marių kranto stovi etnografinė žvejo sodyba, kuri stebina savo paprastumu ir subtilia estetika. Sodyboje nerasite jokių nereikalingų daiktų – visi jie turi savo vietą, vyrauja harmonija. Viduje esantys autentiški baldai mena čia gyvenusius žvejus, o puošybos elementai atspindi ne tik 19-ojo ir 20-ojo amžių sandūroje gyvenusių žvejų kasdienybę ir buitį, bet ir jų pasaulėžiūrą. Žvejo etnografinė sodyba – tai gyvenamasis, dviejų galų namas, pastatytas 1900 metais, kuris vėliau buvo dar praplėstas. Pagal tradicijas, kai žvejų vaikai sukurdavo šeimą, namas buvo plečiamas naujomis patalpomis. Šalia gyvenamųjų patalpų stūkso tvartas ir šulinys. Namo virtuvėje boluoja balta koklių viryklė su duonkepe krosnimi, kambarius puošia verpimo ratelis, tvarkingai sustatytos autentiškos restauruotos lovos, maža supamoji vaiko lovelė ir augaliniais motyvais išmarginta jaunosios kraičio skrynia. Ant kambario sienų eksponuojami jaunamartės ir sidabrinių vestuvių vainikėliai.

Šalia sodybos stovi 2 autentiški žvejų laivai, o sodybos ir ramiai banguojančių marių harmonija, tarsi laiko mašina, perkelia į tuos laikus, kuomet čia gyveno žvejai. Pajunti keistą ramybę bei nenusakomą pagarbą jų amatui. Lemtingaisiais, 1970–asiais metais, namą gerokai apniokojo ledo lytys. Vieną dieną, apie dvyliktą valandą, šeimai pietaujant, jie pajuto kaip viskas pradėjo traškėti. Netrukus didžiulės ledo lytys pradėjo veržtis į namo vidų, sugriovė sieną ir suniokojo namą. Po kelių metų sodyba buvo renovuota ir atvėrė duris autentiškos romantikos išsiilgusiems keliautojams. Šiandien žvejo etnografinėje sodyboje organizuojami liaudies teatrų spektakliai, folkloro ansamblių koncertai bei demonstruojami tautodailininkų dirbiniai ir senieji amatai.