Kupiškio etnografijos muziejuje atidaryta nuolatinė ekspozicija, kurią rengė Lietuvos Nacionalinio muziejaus architektė, žemietė Gražina Pajarskaitė. Ši ekspozicija parodo ne XIX a. pab. – XX a. pr. kaimo žmogaus buitį, o būtį – gyvenimą nuo lopšio iki mirties. Tai ir darbai, ir namai, ir šventės, ir kapinių aura. Vyrauja cikliškumas ir darna su gamta. Žmonės darbus nudirbdavo su didžiule meile ir pagarba; o gamindami buityje naudojamus daiktus, siekė, jog jie būtų ne tik funkcionalūs, bet ir puošnūs. Visa tai perteikiama sakralizuotai ir pakylėtai.

Ekspozicijoje vizualiai pasakojama apie lauko darbus, toliau pereinama į gryčios erdvę, kur verda visas šeiminykščių gyvenimas. Galiausiai patenkama į seklyčią, Kupiškio apylinkėse vadinamą "stonciją", kurioje per šventes burdavosi giminės ir svečiai. Joje yra akcentuojami vestuvių papročiai, atspindintys gilią ir svarbią senovinių kupiškėnų vestuvių tradiciją. Ekspoziciją sudaro vientisa, harmoninga kompozicija, kuri atskleidžia, jog XIX a.pab. - XX a.pr. paprastas kaimo gyvenimas nors jau praėjo, tačiau yra prasmingas ir nepamirštas.

Kupiškio etnografijos muziejus įsikūręs buvusios mokyklos akmens mūro pastate (1823 m.). Tai vienintelis muziejus Lietuvoje, įsteigtas Antrojo pasaulinio karo metais. Kupiškio etnografijos muziejuje ir jo filialuose saugoma daugiau kaip 36 tūkst. eksponatų. Muziejaus dokumentų ir spaudinių rinkiniuose sukaupta medžiaga atspindi Kupiškio krašto bendruomenės veiklą. Šiuo metu muziejus vykdo edukacinę veiklas, rengia dailės ir tautodailės, fotografijos ir kitas parodas. Edukaciniai užsiėmimai vaikams, moksleiviams ir suaugusiems.