Iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios per Nemuną ties Merkine tekdavo keltis keltu ar valtimis. 1693-1695 m. sudarytame Merkinės seniūnijos inventoriuje nurodoma, kad per upę (Nemuno?) kėlė dviejų vyrų aptarnaujamas keltas. Gardino kelyje per Merkį minimas medinis tiltas.

Šiaurės karo metu 1702 m. balandžio 17 d. švedams užėmus Merkinę, kol buvo "renčiami keltai kariuomenei per Nemuną perkelti", Švedijos karalius Karolis XII savaitei apsistojo Vazos name.

Pastatyti medinį tiltą per Nemuną ties Merkine 1812 m. buvo nurodęs Napoleonas Bonapartas, tačiau šis sumanymas įgyvendintas nebuvo. Prancūzai persikėlė per Nemuną ties Kaunu... Napoleono armijai bėgant nuo rusų, 1812 m. pabaigoje 1813 m. pradžioje pagrindinės Caro kariuomenės pajėgos per Nemuną kėlėsi jau ties Merkine. Žiema buvo šalta, upė užšalusi. Per Nemuną ledu rusai perėjo trimis kolonomis, tada "suskambėjo dainos ir grėsmingos Rusijos caro vėliavos suplazdėjo Lenkijos kunigaikštystės žemėje". Iš Merkinės rusai kėlėsi labai gerai nusiteikę, nes čia rado "nesuskaičiuojamas prancūzų maisto atsargas ir vyną", kurie buvo susandėliuoti dominikonų bažnyčioje.

Planų statyti tiltą per Nemuną ties Merkinę buvo 1816 m., taip pat 1821 m. Juos jau puoselėjo abu Nemuno krantus valdanti carinė valdžia. Tačiau šie planai įgyvendinti nebuvo. 1851 m. pasiūlyta įrengti naują keltą per Merkį, nes "sąlygos persikelti labai blogos". 1868-1869 m. planams atkurti keltą per Nemuną į Lenkijos karalystę prieštaravo Vilniaus gubernijos karinė valdžia dėl nenoro leisti palaikyti vietos gyventojams ryšius su Lenkijos karalystės gyventojais. Vis dėlto konstatuota, kad perkėla būtina gyventojams, "nes Suvalkų pusėje nėra nei gydytojo, nei vaistinės <...>". 1888 m. birželio 21 d. konstatuota, kad keltas artimiausiu metu bus baigtas.

Nors 1912-1914 m. Vokietijos kariuomenės generalinio štabo žemėlapyje tiltas dar nepavaizduotas, tačiau būtent 1914 m. pastatydintas pirmasis tiltas per Nemuną ties Merkine. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tiltu per Nemuną pro Merkinę į užnemunę jau žygiavo caro kariuomenės daliniai. Kai rusai gavo trauktis, patys tiltą 1915 m. ir sudegino. Kaip sudegė pirmasis Merkinės tiltas, matė ir savo prisiminimuose aprašė nuo Česukų k. kilęs, vėliau nepriklausomoje Lietuvoje policininku tarnavęs J. Kvaraciejus: "Pirmojo pasaulinio karo metu turėjau apie 6 metus amžiaus. Prisimenu, kaip 1914 m. vasarą žmonės kalbėjo, kad bus karas. Tais pačiais metais rugpjūčio mėn. pabaigoje karas kilo, rusai traukdamiesi iš Merkinė padegė Nemuno tiltą. Mačiau, kaip kareiviai vežė ant tilto šiaudus ir apipylę žibalu uždegė. Degančio tilto dalys šnypšdamos krito į upę. Buvo nejauku, ypač bijojo mano senelė".

120 metų istorinėje Lietuvos žemėje viešpatavusius rusus keletui metų pakeitė vokiečiai. Prie vokiečių 1915-1916 m. tiltas atstatytas. Statyba pradėta žiemą, mediniai poliai buvo kalami iškirtus eketes.

1918 m. Lietuvos tarybai paskelbus apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą, prasidėjo Nepriklausomybės kovos su lenkais ir bolševikais.

1919 m. vasario 13 d. Merkinę užėmė Raudonosios armijos Pskovo pulkai, kurie iš čia greitai pasitraukė dėl didelių Raudonosios armijos nuostolių kovose su lietuviais ir lenkais. Rusams pasitraukus Merkinės apylinkėse apsistojo Lietuvos kariuomenės septintojo pėstininkų pulko daliniai. Liepos 24-25 d. Merkinę užėmė 600 Lenkijos karių dalinys, kuris iš čia pasitraukė 1920 m. liepos mėnesį, kai neatlaikė Lietuvos kariuomenės puolimo. Į miestelį įžengė Ryliškių šaulių būrys.

Apie lenkų išmušimą iš Merkinės, Lietuvos savanorius ir Merkinės tiltus gražiai parašė tas pats J. Kvaraciejus: "Mūsų kariuomenei perėjus šiapus Merkio pamačiau pirmąjį Lietuvos kareivį. Jis jau buvo uniformuotas žalia uniforma, kepurė su geltonu lankeliu. Negalėjau atsigerėti jo žavumu ir gailėjausi, kodėl aš dar per jaunas ir kodėl nepatekau į savanorius. Nemuno ir Merkio tiltus saugojo mūsų kariuomenė. <...> kartais su dainomis pražygiuodavo Nemuno tiltu ištisas būrys. Iš kitos Nemuno pusės stebėdavau kaip gražiai į koją mūs kareiviai žygiuoja, kaip blizga prieš saulę jų ginklai ir kaip gražiai sudainuoja. Kartą buvom prie Merkio tilto naktigonėje. Vakare ant tilto mūsų kareivis dainavo dainą: "saulutė raudona, vakaras netoli, laikas jau man gulti, dar miego nenoriu". Jis taip gražiai dainavo, kad sužavėtas rodos ir dabar girdžiu jo balsą, nežiūrint to, kad nuo to laiko praėjo 27 metai".

Šias mintis J. Kvaraciejus rašė slapstydamasis nuo sovietų apie 1947 m. Nepriklausomos Lietuvos laikai daugumai buvo kaip kelrodė žvaigždė. Ką mums apie tai pasakoja Merkinės tiltas? Išlikę nemažai senų tarpukario laikų fotografijų, kuriose merkiniškiai ir svečiai ant tilto, tilto fone, šalia tilto. Merkinė buvo pasienio zonoje su Vilniaus kraštą okupavusia Lenkija, tad tiltas buvo akylai saugomas.

1941 m. vokiečiams užpuolus Lietuvą okupavusią Sovietų Sąjungą, sprogdinimui paruošto Merkinės tilto rusai susprogdinti nesugebėjo. "Buvę pirmą karo dieną apie 50 kareivių Merkinėje prie tilto. Pradėjus Merkinę bombarduoti be kepurių išbėgiojo, palikdami ginklus ir visą kovinį turtą, nespėdami susprogdinti užminuoto tilto" (J. Kvaraciejus). Pagal vieną iš versijų, vienas merkiniškis įvykdė sabotažą ir nukirpo sprogdinimo laidus. 

Nors tilto birželio 22 d. rusai nesusprogdino, tačiau tai bandė padaryti kitu reidu. Iš J. Kvaraciejaus atsiminimų: "Įėjus, tilto vidurį staiga priartėjo keturi rusų lėktuvai ir pradėjo mėtyti bombas, norėdami susprogdinti tiltą. Puolu ant lentų ir šliaužiu. Bombos pataikė prie tilto ant krašto, pakilo dideli dulkių stulpai, bombų skeveldros kliudė tiltą ir prie tilto užmušė 4 vokiečių kareivius. Aš greit perbėgau tiltą ir pasislėpiau pakrantėje, vokiečių kariai irgi buvo sulindę pakrantėje. Pradėjo smarkiai veikti vokiečių priešlėktuvinės baterijos ir visus rusų lėktuvus numušė". Pirmosiomis karo dienomis per tiltą nepertraukiamai ėjo nepaprastai daug vokiečių motorizuotų dalinių. Patį tiltą saugojo Kukumbalio kalvose įrengtos užmaskuotos priešlėktuvinės baterijos bei vokiečių aviacija, įkurta ant plynaukštės ties Česukų k.

1944 m. vasarą nuo sovietų jau teko bėgti vokiečiams. J. Kvaraciejus užrašuose paliko tokį įrašą: "Visi trys iš pakraščio stebim aplinkumą link Merkinės. Tolumoje girdisi tankų šūviai, mašinų ir orlaivių ūžimas. Matom, kaip iš orlaivių vokiečiai mėto su parašiutais savo tankams benziną. <...> Praėjus paskutiniams vokiečių motorizuotiems daliniams, pasigirsta stiprus sprogimas, vokiečiai susprogdina Nemuno tiltą. Tilto dalių likučiai nunešami net už dviejų kilometrų". Susprogdintas tiltas sovietų greit buvo atstatytas. 1945 m. gruodžio 15 d. Lietuvos partizanų įvykdyto Merkinės miestelio puolimo metu tiltą bandė šturmuoti A. Grušausko-Siaubo būrys, bet šturmas buvo nesėkmingas ir į Merkinę per tiltą Siaubo būrio partizanams prasiveržti nepavyko.

1958 m. tiltą šturmavo jau ne žmonės, o vanduo. Per vieną iš didžiausių Nemuno potvynių vanduo buvo apsėmęs tilto važiuojamą dalį. Tiltui išsaugoti buvo pasitelkti smėlio, akmenų maišai. Potvynis tilto nenunešė. 1960 m. pastačius Kauno HES tokio mąsto potvynių grėsmė buvo pašalinta.

Tiltas sijinis, aštuonių angų, 211,5 m ilgio, 7,8 m pločio. Kapitalinis tilto remontas buvo vykdomas 1960 m.