Jau nuo 15-ojo amžiaus Kuršių marių žvejai turėjo tik šiam regionui būdingas burines valtis. Didžiosios vadintos kurėnais, o mažesnės - kiudelvaltėmis, bradinėmis ar venterinėmis. Valtys buvo plokščiadugnės, mažos grimzlės, o jų bortai buvo statūs, iš ąžuolinių lentų. Vėliau šių burvalčių stiebų viršūnes papuošė vėtrungės. Tai unikalūs Kuršių marių žvejų kaimų skiriamieji simboliai.

Pirmoji senųjų vėtrungių ekspozicija Neringoje, po atviru dangumi, pradėta kurti dar 2003-aisiais metais, o dabar Nidos marių krantinėje galima išvysti net 82 skirtingas vėtrunges. Vėtrungės žvejų laivuose atsirado dėl 19-ajame amžiuje Prūsijos karalystėje vykdytos žvejybos priežiūros ir kontrolės raidos. Priimtas įsakymas numatė, kad kiekvienos burvaltės savininkas privalo ant stiebo kelti 2-jų pėdų ilgio ir 1-os pėdos pločio vėliavą. Tuometinis inspektorius Ernstas Vilhelmas Berbomas sukūrė kuklius stačiakampio formos ženklus su skirtingų dviejų spalvų geometriniu piešiniu, kurie buvo priskirti konkrečiai gyvenvietei. Spalvos buvo parinktos kontrastingos, kad kaimo ženklas gerai matytųsi iš tolo. Juoda ir balta spalvos skirtos vakariniam krantui, pietinė pakrantė buvo atpažįstama pagal geltoną ir mėlyną, o rytų žemyninis krantas pagal raudoną ir baltą spalvas. Pirmosios vėtrungės buvo daromos iš tvirtos drobės ar skardos, o jų gale pritvirtinama medžiaginė vėliavėlė. Ilgainiui, daug laiko Kuršių mariose praleidžiantys, žvejai vėtrunges ėmė puošti mediniais drožiniais ir dažyti įvairiomis spalvomis. Jie išpjaudavo stilizuotus geometrinius ir augalinius ornamentus, jūreivystės motyvus, tikėjimo ir meilės ženklus ar valstybingumo simbolius.

Klasikinė puošnioji Didžioji vėtrungė buvo suskirstyta į kelias dalis. Jos priekinėje - priešvėjinėje dalyje dažnai vaizduoti stichijų simboliai: mėnulis, saulė (apskritimai, žvaigždės), strėlės, plunksnos (vėjo ir oro stichijos simboliai). Priešvėjinės dalies viršuje dažnai buvo vaizduojamas namas, o kaip jaukumo, pilnatvės bei turto ir nuosavybės simbolis - laivo savininko raidžių inicialai. Aukščiausioje vėtrungės dalyje buvo įprasta vaizduoti religinius simbolius, kaip tikėta, galinčius apsaugoti žveją bei jo artimuosius nuo nelaimių mariose ir sausumoje. Dažnai vėtrungės viršūnę puošdavo kryžius - krikščioniškojo tikėjimo, vyro simbolis arba apskritimas - moters, žmonos ženklas. Taip pat buvo vaizduojami gyvūnai ir augalai, kurie simbolizavo laimę ir sėkmę. Pavėjinė vėtrungės dalis buvo skirstoma į 3 - 4 ar daugiau dalių - priklausomai nuo to, kiek žvejys norėjo papasakoti apie save. Ši vėtrungės dalis pasižymėjo ypatingu puošnumu ir raižybos gausumu. Čia galėjo būti vaizduojami įvairūs simboliai (namai, bažnyčios, žmonės, gyvūnai, įvairūs įrankiai bei daiktai, netgi atskiri užrašai, architektūros elementai, briedis, kaip miškų ir didingumo simbolis ir pan.) ir visa tai, ką žvejas paliko krante ir apie ką svajojo. Už vėtrungės ašies esanti simbolika pasakojo apie žvejo šeimą. Kryžius apskritime reiškė, kad žvejas yra vedęs, o įvairūs brūkšniai bei linijos - vaikų skaičių. Laikui bėgant, pakito žvejybos tradicijos, išnyko senosios žvejų valtys, o kartu su jomis ir vėtrungės.

Prabėgo daugybė metų, kol pajūryje gyvenantys dailininkai ir architektai prikėlė jas naujam gyvenimui, tad krašto istorijai neabejingi lankytojai turi galimybę pasigrožėti ant natūralaus dydžio stiebų iškeltomis Kuršių nerijos kaimelių vėtrungėmis bei mintimis nusikelti į tuos laikus, kai mariose plaukiojo kurėnai.