Nors atstatytas bunkeris paženklintas krauju, jis taip pat primena itin sėkmingą pabėgimo iš Alytaus kalėjimo istoriją. Operacijai vadovavo buvęs Druskininkų bataliono vadas Juozas Balčius-Balutis. Tuokart, 1946 m. balandžio 16 d. 7 val. ryto, iš kalėjimo, per grindyse iškastą 2,5 m pločio tunelį (pasiruošimo darbai itin vaizdžiai aprašyti Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimuose) pabėgo 40 vyrų, kurių didžioji dauguma papildė partizanų gretas. Kaip pasakojama prisiminimuose, bėgo visi be batų, avėdami kojines, kad būtų kuo mažiau triukšmo.

J.Balčius netrukus vėl vadovavo partizanams. Manoma, kad šiandien atstatytasis bunkeris, kuriame apsigyveno dalis iš kalėjimo pabėgusių vyrų, buvo įrengtas 1946 m. pavasarį. Tačiau vyrų laukė sava lemtis. Apie 1947 m. balandžio 11 d. įvykusią saugumo operaciją savo prisiminimuose Adolfas Ramanauskas-Vanagas rašė: Ta proga norėčiau papasakoti ir apie Balutį, kuris organizavo kalinių pabėgimą iš Alytaus kalėjimo. Jis kovojo partizanų gretose iki 1947 m. balandžio mėn. 11 d. Tuomet Balutis buvo bataliono vado pavaduotojas, jo vadavietė buvo įrengta miške, keli kilometrai nuo Trasninko kaimo. (…) Balandžio11-ją iš pat ryto netikėtai pasnigo. Trasninko kaimą ir miškus puolė masės enkavedistų. Skyriaus vado Putino brolis net nekankintas atvedė rusus prie brolio, o kartu ir Balučio, Šermukšnio ir dar vieno kovotojo bunkerio. Jis pats atidarė bunkerio dureles, pasakė, kad bunkeris apsuptas rusų ir siūlė visiems pasiduoti. Tuomet kažkuris iš partizanų metė laukan granatą, bet ji nesprogo. Rusai nė vieno iš buvusių bunkeryje nepaėmė į savo rankas: esant beviltiškai padėčiai, jie patys nutraukė savo gyvybės siūlą. Balandžio 11-osios vakare sniego jau nebuvo, bet nebuvo pasaulyje ir keturių jaunų, Tėvynės meile plakančių širdžių. Tai buvo J. Balčius, Jonas Karsokas-Šermukšnis, Boleslovas Jurkevičius-Putinas ir Adolfas Čaplikas-Paukštis.

Bunkeris atstatytas 1997 m.