Čia visko tiek daug. Ir pirmiausia pamatome tai, ką sukūrė gamta - tą ypatingą Krūčiaus žemupio reljefą, dirvožemio mozaiką ir augalijos įvairovę. Būtent čia prasideda kalvotesnė Dzūkija, jau toli lieka smėlėta ir labai miškinga Dainavos lyguma su šilinių dzūkų kaimeliais. Jau Merkinėje galima pastebėti, kaip susitinka du skirtingi kraštovaizdžiai, bet Krūčiaus žemupys ypač nustebina. Upelio vagos kriokliai ir akmenynai primena mums kalnus. Iš tikrųjų beveik taip ir yra: Krūčius - kalnų upelis, nes per vieną kilometrą nukrenta net 19 metrų.

Vaikštant takeliais prie Krūčiaus svarbiausias yra atradimo jausmas. Saulės įšildytose smiltpievėse gyvena vikrieji driežai ir baltalūpiai šokliai, atskrenda patys gražiausi mūsų krašto drugiai machaonai, žalsvosios ir lietuvinės naktižiedės. Mažas dendroparkas, kur žydi ir mažus vaisiukus augina gudobelės bei dekoratyvinės obelys, vilioja plėviasparnius vabzdžius, strazdus ir sniegenas. Senų juodalksnių kamienus nuolat tuksena juodosios meletos, geniai ir bukučiai. O kai nusileidi į upelio slėnio pavėsingą miškapievę, staiga pamatai, kaip į 16 metrų aukštį kopia lietuviška liana - gebenė, kaip šalia jonpaparčių puikiai jaučiasi ir meškiniai česnakai, plačialapiai šaukščiai, žiedus kelia daugiametės blizgės. Saladaunios, Vaikšnoro Ravo, Murzos ir Barsukų Ravo šaltinėliai, kurių vanduo ir karščiausią vasaros dieną sušyla tik iki 8 laipsnių srūva, į Krūčių, o tada - į Nemuną. Štai šitaip ir galima patikėti, kad atsigaus, nuskaidrės Didžioji mūsų upė, juk daugybė tokių mažų ir didesnių šaltavandenių upeliukų alma visame Nemuno baseine.

Rodos, vienu žvilgsniu galime aprėpti šios vietovės unikalumą. Bet kai pasilenki prie smiltyninio gvazdiko balto žiedo, kai pasiklausai, kaip gaudžia bitės ir kamanės didžiuliame vaistinės šventagaršvės skėtiškame žiedyne, o Krūčiaus upelyje surandi keistą mineralą - aragonitą, jau kitaip gali suprasti, kas yra ta biologinė įvairovė, ir tas tylusis Dzūkijos grožis, kurį iš tikrųjų reikia saugoti.