Rusnė – bene atokiausias ir sunkiausiai pasiekiamas Telšių vyskupijos kampelis, prigludęs prie Kuršių marių ir Nemuno deltos. Miestelis mena išties senus laikus - rašytiniuose šaltiniu. Manoma, jog Rusnės parapija buvo įsteigta dar valdant kryžiuočiams, 1419-aisiais metais, o pati bažnyčia pastatyta apie 1583-iuosius metus. Tiesa, Rusnės bažnyčia net tris kartus buvo suniokota gaisro ir dabartinis mūrinis, ištęsto stačiakampio formos maldos namų pašventintas 1809-aisiais metais. Praėjus porai dešimtmečių, bažnyčios vakarų pusėje iškilo masyvus bokštas su piramidės formos smailėjančiu stogu ir masyviu kryžiumi, o nuo 1829-ųjų metų į pamaldas Rusnės gyventojus tebekviečia dailūs vargonai.

Kaip ir daugelis bažnyčių, sovietmečiu Rusnės bažnyčia ilgą laiką buvo uždaryta, gausus jos turtas sunaikintas, o pastatas naudotas ne pagal paskirtį. Tačiau atgavus nepriklausomybę kone seniausieji Lietuvos maldos namai grįžo į tikinčiųjų rankas – 1991-aisiais metais Rusnės bažnyčioje buvo atlikti remonto darbai ir pamaldas čia atnaujino evangelikai liuteronai. Vėliau Rusnės katalikų koplyčią simboliškai buvo nutarta tituluoti Šv. Juozapo darbininko titulu - juk rusniškiai sau ir savo šeimai duoną pelnosi žvejo darbu, kuris dar nuo Kristaus laikų buvo laikomas nelengvu amatu. Nors pavasarį ir rudenį jaukus Rusnės miestelis kenčia nuo didžiulių potvynių, audrų ir vėjų, vasarą Rusnė tampa ypač lankoma vieta. Lankytojus iš įvairių Lietuvos kampelių bei užsienio šalių čia traukia per žydinčias pievas ir klonius ramiai vingiuojantis Nemunas, tyvuliuojančios Kuršių marios ir senosios Rusnės bažnyčios ramybė.