Atvykę į pamario kraštą, išvysime unikalią Nemuno deltą su pagrindinėmis atšakomis – Atmata ir Skirvyte – bei jų apsupta Rusnės sala. Joje yra žemiausias Lietuvos paviršiaus taškas (0,27 m žemiau jūros lygio). Didžiausios Lietuvoje deltos kraštovaizdis – tai daugybės vandentėkmių ir mažų ežerėlių, Krokų Lankos ežero – lagūnos, upių senvagių, pelkių ir liūnų žaismas. Pavasariniai potvyniai užlieja kelių dešimčių tūkstančių hektarų plotą. Gamtos stichijos šėlsmas sukūrė savitą gyvenseną, savitus žmonių įpročius.

Regioninis parkas yra paukščių migracijos kelyje Vakarų Palearktika – Europa – Afrika, todėl jame gausu praskrendančių ir perinčių paukščių. Čia galima pamatyti pasaulyje nykstančių sparnuočių rūšių. Nemuno delta svarbi ne tik Lietuvai, ji jau senokai žinoma įvairių pasaulio šalių paukščių stebėtojams. Pasaulyje žinoma ji ir todėl, kad apie Aukštumalos aukštapelkę 1902 m. vokiečių botanikas C.A. Weber parašė pirmąją pasaulyje pelkėtyros monografiją.

Neatskiriama Nemuno deltos regioninio parko dalis – žmogaus sukurti dariniai – polderiai – nuo nuolatinio ar periodinio potvynio pylimais apsaugotos žemumų pievos.

Nemuno delta nuo seno žinoma Ventės, Uostadvario švyturiais. Architektūros paminklų gausa pasižymi Minijos (Mingės), dar vadinamas lietuviškąja Venecija, ir Skirvytėlės kaimai, Rusnės miestelis. Parke išlikę unikalios Žalgirių (Bismarko) kaimo – pelkininkų kolonijos – liekanos.

Svarbiausias vertybes galima apžiūrėti ne tik keliaujant automobiliais ar dviračiais, bet ir plaukiant laiveliais, valtimis ar baidarėmis vandens turizmo trasomis.