Malūnas pastatytas XIX a. ir turintis istorinę, techninę ir kraštovaizdinę vertę. Malūnas priklausė Juozui Žlabiui, kuris apie 1903 m. su savo šeima atsikrautė į Žagarę. Nusipirko Raktuvės gatvėje sodybą su namu, tvartu ir dalinai sudegusiu malūnu bei žemės sklypu iki Švėtės upės. Sutvarkius malūną jis pradėjo veikti. Tai buvo mūrinis 4 aukštų vėjo malūnas. Šis malūnas savo veiklą buvo pradėjęs 1867 m., o kada ir kodėl degė nėra žinoma. Malūnui atitekus Juozui Žlabiui ir pradėjus jam veikti, malūno produkcija buvo aukštos kokybės ir plačiai garsėjo. Grūdai buvo malami ir pikliuojami.
Kadangi malūnas buvo vėjinis, darbas buvo sudėtingas. Buvo nupirktas motoras-variklis. Motorinė buvo atskiras mūrinis priestatas su skardiniu plokščiu stogu, su plačiomis išorinėmis durimis ir siauromis, vedančiomis į malūną.
Šiuo metu šio pastato yra išlikusios tik sienos ir betoninis pamatas su įbetonuotais inkarais variklio pritvirtinimui. Malūną juosė medinis tiltas, nuo kurio buvo "aptarnaujami" sparnai. Malūnas nustojo veikti apie 1939-1940 m. Malūnas dažnai vadinamas ir Lakštutės Preikšaitės vardu.