Akmuo buvo rastas maždaug XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje Nemuno vagoje, kalvos papėdėje įrengiant prieplauką iš Druskininkų į Liškiavą atplaukiančiam garlaiviui. Akmuo su natūralia, ovalia įduba - lyg ir skeltos kanopos įspaudu - buvo pavadintas Akmuo su "Jaučio pėda". Spėta, kad tai gali būti pagoniškų laikų apeiginis akmuo krikščionybės laikais nuridentas į Nemuną, todėl ir pati kalva tada buvo palaikyta ir pavadinta Alkakalniu. Ji dar vadinama Bažnyčios, Paklėštarės kalnu. Zigmantas Gliogeris XX a. pr. išleistoje knygoje "Nemunu: upių slėniais" Liškiavoje mini miglotas legendas "apie aukojimą kalne, ant gamtmeldžių altoriaus, vadinamu židiniu".

Čia pat į Nemuną įteka trumpas 2,7 km ilgio, bet išskirtinis Krūčiaus upelis, prasidedantis Navikų ežere ir aukštupyje vadinamas Vilkiautine. Nuo Liškiavio ežero jau vadinamas Liškiave, bet dažniau Kriūčiumi, nes stačiu slėniu šniokšdamas per riedulius krinta link Nemuno kaip tikras kalnų upelis. Čia jo nuolydis yra net 19 m/km, o didžiojo Nemuno - tik 19 cm/km. Todėl upelio vardas toks - kildinamas nuo žodžių kriūta (stati kalva), pakriūtė (status yrantis upės krantas).