Upytės piliakalnis (Tarnagalos), dar vadinamas Čičinsko kalnas – šalia Upytės dunksantis piliakalnis - medžiais apaugusi 3 ha, 4-5 m aukščio stačiais šlaitais, kalva. Jos viršuje išlikęs apie 4,5 m ilgio ir 2,5 aukščio akmenimis sutvirtintas pylimas. Piliakalnio centrinėje dalyje yra natūrali ovali 85 m ilgio, 25 m pločio, 6 m gylio įdauba.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. Spėjama, kad piliakalnyje stovėjusi pilis buvo XIII – XIV amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minimos Upytės žemės centras. Pilis buvo įrengta tuomet tyvuliavusio Vešetos ežero saloje ir sunkiai įveikiama Livonijos ordino kariuomenei, XIV a. ne kartą niokojusiai kraštą. Pasibaigus kovoms su Livonija, Upytė prarado savo gynybinę reikšmę ir, ilgainiui, buvo apleista. Manoma, kad Upytės pilis stovėjusi dar XVI a. Ilgainiui Vešetos ežeras virtęs raistu, kuris vėliau nusausintas. Papilyje XVII a. – XVIII a. stovėjo Upytės pavieto dvarininko Vladislovo Sicinskio dvaras. Vladislovas Sicinskis 1652 m. išardė Varšuvos seimą, pasinaudojęs "liberum veto" teise bei 1655 m. pasirašė garsiąją Kėdainių sutartį su švedais. Už tai jį pasmerkė lenkų bajorija ir katalikų kunigai. Vėliau iš šių faktų atsirado padavimai apie piktąjį poną Čičinską, už savo baisius darbus prasmegusį su visu dvaru.

Legendai apie nugrimzdusį Čičinsko dvarą pagrindą davė piliakalnio kalvoje esantis įdubimas, kuris yra greičiausiai karstinės kilmės. Tačiau yra nuomonių, kad tai galėjęs būti inžinerinis įrenginys, savotiškas uostas, į kur, pavojaus atveju, valtimis atplaukdavę slėptis vietiniai gyventojai.