Aukštadvario regioniniame parke prieš tūkstančius metų paskutinis ledynas sukūrė aukščiausią Dzūkų aukštumos dalį, sustūmė aukštas kalvas, išrausė daubas. Didžiausia Lietuvoje ir labiausiai lankoma jų – Velnio duobė. Parke savo keliones pradeda Verknės ir Strėvos upės. Jos tarsi karolius suvėrusios daugiau nei 40 ežerų. Kalvotas, ežeringas moreninis kalvynas puikuojasi raiškiu paviršiumi. Ne veltui šis kraštas vadinamas Lietuvos Šveicarija.
Aukštadvario regioninis parkas – vienintelė vieta Lietuvoje, kur auga itin retas vandens telkinių augalas – paprastasis rėžiukas. Įvairus kraštovaizdis, dirvožemių margumynas lėmė didžiulę augalijos ir gyvūnijos įvairovę. Lietuvos plačialapių miškų etalonas – Mergiškių miškas. Įdomu tai, kad, neišvykus iš Lietuvos, čia galima atsidurti Pietų Europos stepinėse pievose ir Vakarų Sibiro taigos buveinėse. Šis parkas – viena iš nedaugelio vietų šalyje, kur galima aptikti 13 šikšnosparnių rūšių iš 14 žinomų Lietuvoje.
LDK laikotarpiu dabartinį regioninį parką kirto Karališkasis vieškelis, jungęs Vilniaus, Trakų ir Birštono pilis. Apie tai byloja ir iškalbingi vietovardžiai: Karališkasis dvaras, Karališkas miškas, Karališkoji virtuvė, Karaliūnų kaimas... Prie vieškelio ir toliau nuo jo pabirę piliakalniai, alkakalniai, kiti kultūros paveldo objektai. Unikalus Mošos archeologinis darinys su Jotvingių genties kultūros ženklais.
Parke unikali kultūrų sandūra. Vytauto Didžiojo laikais į Trakų kraštą vyko totoriai, karaimai atsinešdami savo kultūrą, kulinarinį paveldą. Iki šių dienų Aukštadvario apylinkėse kepami šimtalapiai (totoriški pyragai), kibinai, kakorai (bulvinės bandos su įdaru). Ir šiandien miestelis tebėra prie "karališkojo vieškelio" – tarptautinio kelio, vedančio iš Vakarų Europos į Vilnių.