Žavi ir vilioja išraiškingas Nemuno žemupio slėnis su stambiai ir smulkiai raguvotais ir griovuotais šlaitais. Pasigėrėti Nemunu ir jo slėnio kraštovaizdžiu, pajusti erdvės platybę galime nuo piliakalnių, iš Raudonės ir Panemunės pilių bei Veliuonos bažnyčios bokštų. Čia susipynusios istorija, kultūra, gamta nepalieka abejingo nė vieno.
Didžiausi ir ryškiausi Lietuvoje per visą regioninį parką nusidriekę karų su kryžiuočiais laikotarpio (XIII–XV a.) Nemuno gynybinės linijos fragmentai – Nemuno slėnio šlaitų piliavietės ir piliakalniai. Įspūdingiausi iš jų – Palemono kalnas, Gedimino kapas (ant jų stovėjo Pieštvės ir Veliuonos pilys). Įdomios prie Seredžiaus ir Veliuonos išlikusios kryžiuočių piliavietės. Vilioja XVI a. pab. – XVII a. pr. renesansinės Raudonės ir Panemunės pilys bei senieji jų parkai.
Daug išlikusių dvarų sodybų. Garsiausios jų – Gelgaudiškio, Belvederio, Veliuonos ir Ilguvos. Savo praeitimi ir savitumu traukia abipus Nemuno išsidėstę miesteliai.
Ypač vertinga Panemunių regioninio parko gamtinė dalis yra Užnykio miškas su Velniaraviu. Čia peri juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai. Tik šioje vietovėje galima pamatyti vandeninę žiurkę, vandeninį kirstuką. Vienos vertingiausių vietų gyvūnams yra Nemuno upės pakrantės ir salos. Jose ir pakrančių bunose peri nykstančios mažosios žuvėdros (apie 20 proc. porų, perinčių Lietuvoje).