Trakų istorinis nacionalinis parkas – mažiausias iš visų Lietuvos nacionalinių parkų. Jame vaizdingai persipina natūralus ir kultūrinis kraštovaizdis, atspindintys žmogaus ir gamtos darnaus sambūvio istoriją bei Lietuvos gyventojų gebėjimą išmintingai naudoti gamtinę aplinką valstybės kūrimui, savigynai ir saviraiškai, nesumenkinant gamtos vertybių ir grožio.

Valstybingumo pėdsakus kraštovaizdyje paliko Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė su iškilių istorinių asmenybių gyvenimu bei veikla. Čia vyko svarbūs Europos istorijos įvykiai, išliko vertingiausias Lietuvių tautos bei tautinių mažumų (karaimų, totorių, lenkų, rusų) dvasinis ir medžiaginis paveldas, kultūrinės tradicijos.

Trakų istorinio nacionalinio parko branduolys – Didžiųjų ežerų apsuptas Trakų senamiestis su Salos bei Pusiasalio pilimis, Vytauto Didžiojo funduota bažnyčia su mediniu miestu. Trakai – daugiatautis miestas. Jame jau nuo XV a. egzistavo dvi savavaldžios krikščionių ir karaimų bendruomenės. 

Pusiasalyje tarp Skaisčio ir Galvės ežerų – tikslingai suformuoto kultūrinio kraštovaizdžio perlas – Užutrakio dvaro sodybos ansamblis su E. F. Andre suprojektuotu parku. Galvės ežero pakrantėje – viena gražiausių regyklų Lietuvoje, Kęstučio kalnas, atveriantis įspūdingą vaizdą į Kęstutaičių tėvoniją, leidžiantis visais pojūčiais aprėpti didžiąją dalį parko erdvių, vertybių.

Nepaisant intensyvaus teritorijos apgyvendinimo ir naudojimo, parke išliko didelė natūralių ekosistemų įvairovė su Europinės svarbos buveinėmis bei retų augalų ir gyvūnų rūšimis.